Stomatologui vaikų dantų gydymas – tarsi išbandymas, nes kiekviena situacija savita. Kas tinka vienam vaikui, dažnai netinka kitam. Todėl labai sunku patarti, kaip elgtis su vaikais, sėdinčiais stomatologinėje kėdėje.
Vaikų elgesys stomatologijos kabinete priklauso nuo daugelio tarpusavyje susijusių veiksnių.Didelę reikšmę turi vaiko asmenybė, jo patirtis ir branda, tėvų požiūris į dantų gydymą bei gydytojo stomatologo profesionalumas, mokėjimas bendrauti.
Kiekvienas vaikas – asmenybė. Jo bendravimas su nepažįstamais žmonėmis reikšmingas. Labai svarbus pirmasis vaiko susitikimas su gydytoju. Labai dažnai vaikai pas stomatologą ateina jau atsiradus dantų ėduonies komplikacijoms, pvz., pulpitams, viršūniniams periodontitams. Tokia padėtis būna sudėtinga: esant ūminei stadijai, procedūros dažniausiai būna skausmingos, nes nepavyksta visiškai pašalinti skausmo. Tokia patirtis gali kliudyti ateityje bendrauti su stomatologu.Todėl pirmasis apsilankymas pas stomatologą turėtų būti profilaktinis. Pirmojo apsilankymo metu (jei tik galima) nereikėtų preparuoti danties, būtina paaiškinti vaikui apie dantų gydymą, parodyti kaip reikia valyti dantis, pakalbėti apie mitybos įpročius, susipažinti su vaiko šejma – tėvais, broliais, seserimis.
Visos šeimos ir visi namai turi savo taisykles, tam tikrus bendravimo santykius, požiūrius ir tradicijas, kurios dažniausiai primetamos ir vaikui. Vaikai stebi ir mėgdžioja suaugusiųjų elgesį. Todėl nenuostabu, kad tėvų požiūris į dantų gydymą, ypač motinos, turi didžiulę įtaką vaiko elgesiui. Motinos nerimas dėl dantų gydymo dažnai persiduoda ir to nepatyrusiam vaikui. Svarbi ir kitų šeimos narių patirtis. Jei šeimos nariai vengia ir bijo gydytis dantis, tai ir vaikas turės sunkumų stomatologijos kabinete. Todėl labai svarbu tėvus įtikinti, kad pas stomatologą reikia apsilankyti tada, kai dantų dar neskauda. Dažniausiai pirmasis apsilankymas pas stomatologą turėtų būti sulaukus 8 mėn. (1 metų amžiaus). Gydytojas stomatologas patartų tėvams, ką reikėtų daryti, kad jų vaiko dantys negestų, prireikus skirtų profilaktikos priemones. Ir, žinoma, primintų tėvams, kad jie turi valyti vaiko dantis tol, kol jis pats sugebės gerai išsivalyti. Mokslininkų nuomone, gerai išsivalyti dantis vaikai sugeba tada, kai išmoksta parašyti pirmą žodį, t. y. 6-7 metais. Iki tol tėvai turėtų jiems padėti valyti dantis. Lankytis pas stomatologą vaikai turėtų bent kartą per metus, net jei dantų neskauda.
Mokytojai – tai žmonės, turintys svarbią įtaką formuojantis vaiko asmenybei. Mokytojas gali padėti formuoti teigiamą požiūrį į dantų gydymą, burnos higienos įgūdžius.
Vaiko elgesys pas dantų gydytoją atspindi santykius tarp tėvų ir vaikų. Čia kaip ant delno iškyla tam tikri šeimos bendravimo ir tarpusavio sunkumai. Tėvų meilė ir prieraišumas – pagrindinė harmoningo vaiko asmenybės formavimosi sąlyga. Dauguma vaikų yra mylimi, tačiau kai kurie, atstumti tėvų, būna įtarūs, agresyvūs ir sukelia daug sunkumų gydytojui stomatologui. Vaiko elgesys pas stomatologą gali būti skirstomas atsižvelgiant į padėtį ir įtaką gydymui. G.Z. VVrigth skiria keturias vaiko reakcijų pas stomatologą kategorijas:
1) visiškai neigiama – vyrauja aktyvus fizinis priešinimasis, protestas, klyksmas. Vaikas jokiu būdu nesileidžia gydomas. Tokiu atveju gydymas turi būti atidėtas arba, esant indikacijoms, reikalinga fizinė priežiūra, nes pakeltos rankos, neramus elgesys trukdo gydytojui;
2) neigiamoji – gydymą vertina atsargiai, į klausimus neatsakinėja, nenusiteikęs bendrauti, bet gydytojo įsakymus vykdo, nors ir nenoriai. Dažniausiai vaikas būna paniuręs, susigūžęs, perdėtai reaguoja į kiekvieną veiksmą (pūtimą oru, plovimą vandeniu). Šiuo atveju gydymą galima tęsti;
3) teigiamoji – po įkalbinėjimų sutinka gydytis, rodo susidomėjimą, nors truputį abejoja, bet vėliau susidraugauja su stomatologu. Reikiamai paaiškinus galima tuoj pat pradėti gydyti;
4) visiškai teigiama – vaikas puikiai bendrauja su stomatologu, domisi gydymo procedūromis, šypsosi ir juokiasi. Stomatologui lengva
gydyti.
Labai dažnai kyla klausimas, ar tėvai gali būti kartu, kai gydomas vaiko dantis. Gali, jei tėvai netrukdo gydytojui ir vaikui bendrauti .Tačiau jei tėvas ar mama negali suvaldyti savo nerimo, kišasi ir trukdo gydytojui arba vaikas naudojasi tuo, kad tėvas yra šalia ir neklauso gydytojo nurodymų, tokiu atveju tėvai neturėtų būti kabinete. Žymus vaikų stomatologas M.H. Bermanas iš Čikagos yra pasakęs : “Vaikai protingesni už savo tėvus, todėl aš bendrauju su vaikais. Tėvai tegul palaukia už kabineto durų”. Tačiau reikia nepamiršti, kad prašymas tėvų nedalyvauti gydant turi būti pagrįstas, pasakytas taktiškai, neįsakmiai.
Maži vaikai (1 -3 metų) bijo pasilikti vieni. Jiems reikalinga artimo suaugusiojo apsauga, ypač tokio, kuriuo daugiausia pasitiki. Kai vaikas įgyja patirties, sustiprėja ir jo sugebėjimas pažinti naujus daiktus, aplinkybes. Todėl mažesniam vaikui reikia skirti daugiau dėmesio ir laiko. Dažniausiai stomatologijos kabinete vienas pasilikti jau gali 4 metų amžiaus pacientas. Penkiametis – harmoningiausias ikimokyklinis vaikas ir pats geriausias stomatologo pacientas.
Vieni vaikai yra atviri, šilti, natūralūs, bendrauja su aplinkiniais, kiti labai sunkiai prienami. Atsargūs, jautrūs, pesimistiškai nusiteikę vaikai sunkiai nugali nervinę įtampą ir nepakelia skausmo. Šiems vaikams reikia ypač daug dėmesio ir kantrybės. Iš pradžių su vaiku reikia pakalbėti, lėtai jį paruošti, tačiau dirbti būtina greitai ir veiksmingai, nes tokie vaikai greit pavargsta.
Nervingi vaikai linkę primesti savo valią kitiems, juos ištinka isterija, kurios metu beveik nieko neįmanoma padaryti. Šiuo atveju būtina ne tik ramybė, bet ir labai tvirtas bei griežtas gydytojo stomatologo elgesys.
Todėl gydytojo stomatologo profesionalumas – didelė sėkmė.Toks gydytojas moka pagarbiai, supratingai ir užjaučiamai patarti tėvams, sugeba valdyti skausmą ir atsižvelgti į vaiko ir savo (kaip gydytojo) poreikius. Gydytojai kartais pakeičia gydymo būdą, o kartais nusiunčia pas kitą gydytoją, gerai supranta vaikus, sugeba įsivaizduoti save vaiko vietoje.
Stomatologijos kabinete vaikas turi būti sutinkamas su šypsena. Jei atėjus prie kabineto, girdimas kito vaiko verksmas, tėvai turėtų su savo vaiku išeiti pasivaikščioti į lauką ar palaukti kitoje patalpoje.
Kiekvienas vaikų stomatologas žino, kaip svarbu padrąsinti ir nuraminti savo pacientą. Pirmiausia reikėtų pateikianti naudingų žinių apie būsimas procedūras, paremti tiek žodžiais, tiek gestais, tiek veido išraiška.
Jeigu vaikas neigiamai reaguoja į tam tikrą veiksmą, būtinos papildomos pratybos. Jei pavyko, reikia vaiką pagirti ir toliau tęsti procedūras.
Jeigu vaikas nesileidžia gydomas, iš naujo įvertinti padėtį. Būtina pasikalbėti su tėvais, kaip geriau išspręsti šį sunkumą: gal būt pasirinktas netinkamas laikas, gal pietų miegas, vaikas turi rūpesčių namuose ar mokykloje.
Jei tėvai patys bijo dantų gydytojo, reikia paprašyti, kad vaiką atvestų kitas žmogus,nebijantis dantų gydymo. Tai gali turėti teigiamą poveikį. Jei irtai nepadeda, galbūt vaiką reikia pasiųsti pas kitą gydytoją stomatologą, kuriuo vaikas daugiau pasitikės. Tėvams reikia pasakyti apie tikrąją vai ko dantų būklę, patikinti, kad viskas bus gerai. Tėvai turi suprasti, jog vaikas yra asmenybė, galinti nugalėti nervinę įtampą.
Be psichologinių yra ir kitų būdų, padedančių bendradarbiauti ir sumažinti paciento baimę: premedikacija, vietinė nejautra, azoto monoksido kaukė. Jei ir tai nepadeda – lieka bendrinė nejautra.