Žmogaus kūno temperatūra yra palyginti pastovi – paprastai 36,5-37°C. Turėdamas tokią temperatūrą žmogus jaučiasi geriausiai, normaliai vyksta organizmo fiziologinės funkcijos, biocheminės reakcijos, gerai funkcionuoja visi organai ir sistemos. Pirtis stipriai įtakoja šilumos apykaitą.

Šilumos apykaitos tarp organizmo ir aplinkos veikimo principą trumpai galima paaiškinti taip: kad organizmas sugebėtų palaikyti pastovią kūno temperatūrą, per evoliuciją susidarė sudėtingas termoreguliacijos mechanizmas. Organizme nuolat išsiskiria šiluma. Daugiausia jos gamina raumenys. Šilumos perteklius atiduodamas aplinkai trimis būdais: kontaktu, spinduliavimu ir vandens garinimu. Daugiausia šilumos išskiriama per odą ir kvėpuojant.

Pirtyje, kur labai skirtingas mikroklimatas, pakinta ir šilumos išsiskyrimas iš organizmo. Įvairių tipų pirtys šilumos apykaitą veikia skirtingai. Saunoje, kur oro temperatūra yra aukšta (70-100°C), o drėgmė maža (5-15 proc.), labai suintensyvėja organizmo šilumos atidavimas su išgarinamu vandeniu. Kai aplinkos temperatūra optimali (19-21°C), daugiausia šilumos (apie 75 proc.) į aplinką išskiriama kontakto ir spinduliavimo būdu. Aplinkos temperatūrai pakilus iki kūno temperatūros, atidavimas šiais būdais nutrūksta ir šiluma išskiriama garinant vandenį: prakaituojant ir pro plaučius, iškvėpiant prisotintą vandens garų orą.

Saunoje organizmas kurį laiką išlaiko normalią kūno temperatūrą gausiai prakaituodamas ir išskirdamas vandens garus pro plaučius. Palyginti sausame ir karštame ore prakaitas greitai garuoja, ir taip organizmas neperkaista. Taigi pradėjus kaitintis pirtyje, kūno temperatūra kurį laiką išlieka pastovi. Kūno temperatūra 70-80°C saunos ore išlieka pastovi apie 7 minutes, o esant 90-100°C – apie 4. Ilgiau kaitinantis sutrinka organizmo termoreguliacija ir, kūno temperatūrai pradėjus kilti, pradedama gausiai prakaituoti. Temperatūrai pakilus iki 40°C, gali ištikti šilumos smūgis.

Garinės pirties poveikis organizmo termoreguliacijai kitoks negu saunos. Garinėse pirtyse temperatūra žemesnė – 50-60°C, o drėgnumas didelis – 90-100 proc. Todėl šilumą aplinkai atiduoti sunkiau. Su prakaitu šilumos beveik neprarandama, nes jis prisotintame vandens garų ore ne garuoja, o renkasi lašais ir teka srovele. Su oru iškvepiami vandens garai, organizmas nevėsta ir negali pašalinti šilumos pertekliaus. Todėl garinėje greičiau ir labiau sutrinka šilumos pusiausvyra.

Kūno temperatūros kilimas labai priklauso nuo individualių savybių. Todėl kiekvienas individualiai pasirenkame kaitinimosi temperatūrą ir trukmę.

Po kaitinimosi pirtyje maudantis baseine, po dušu ar apsipilant vandeniu, per keletą sekundžių labai pakinta veikianti organizmą išorinė temperatūra. Iškart susitraukia odos kraujagyslės, priteka mažiau kraujo, nebeprakaituojama. Šiluma vandeniui atiduodama kontakto būdu. Atšąla tik kūno paviršius, o gilesni audiniai ir organai išsaugo šilumą. Šiluma pasiskirsto organizme, pagerėja termoreguliacija. Pirties veiksniai yra savotiški dirgikliai, teigiamai veikiantys organizmą, žinoma, jei jie ne per stiprūs, ne per ilgi.

Kontrastinga temperatūra pirmiausia grūdina organizmą. Kuo pastoviau ir ilgiau veikia dirgiklis, tuo organizmas labiau prie jo prisitaiko. Organizmas grūdinamas tiek nuo šalčio, tiek nuo šilumos. Taigi pirtis yra ir profilaktinė priemonė: sistemingai maudantis pirtyje, grūdinamas organizmas, didinamas jo atsparumas neigiamiems veiksniams – todėl rečiau tenka lankytis pas gydytojus, užtikrinamas žvalumas, darbingumas, sveikata.

Pradedantys maudytis ir jautrūs temperatūros svyravimams asmenys turėtų elgtis atsargiai, per daug neatšalti.