Mes negalime išvengti senėjimo, užprogramuoto mūsų genuose. Sakoma, kad po 40-50 metų gamtai tampame nebereikalingi, nes jau būname atlikę savo reprodukcinį vaidmenį. Ilgainiui mums vis sunkiau atremti žalo­jantį laisvųjų radikalų poveikį, dėl to sparčiai senstame.

Biologiniai senėjimą spartinantys procesai būna dvejopi: pir­ma, labai padaugėja ląsteles žeidžiančių laisvųjų radikalų, antra, o tai dar blogiau, senstant silpsta mūsų įgimtas gebėjimas sušvel­ninti ir atitaisyti laisvųjų radikalų padarytus pažeidimus. Taigi kuo vyresni esame, tuo labiau pažeistos mūsų ląstelės, o tai savo ruož­tu dar labiau spartina senėjimą.

Sendami iš visų jėgų stengiamės sustiprinti gynybines reakci­jas, tikėdamiesi įveikti tai, kas neįveikiama. Galiausiai visi tą kovą vienaip ar kitaip pralaimime. Kokia liga mus pažeis stipriausiai ir galų gale pakirs, labai priklauso nuo paveldėjimo ir individualių organizmo ypatybių.

Dr. D. Harmanas apie tai rašo: „Gyvenimo baigtį lemia, galima sakyti, atsitiktinumas. Jeigu jūsų organizmas nemiršta nuo vėžio, tikriausiai greitai mirs nuo kokios nors kitos sparčiai progresuo­jančios ligos, pavyzdžiui, pažeidžiančios širdies ir kraujagyslių sis­temą”.

Senėjimas - tai liga. Žmogaus gyvenimo trukmė tiesiog atspindi, kaip laisvieji radikalai pažeidė ląsteles. Kai pažeidimai dideli, ląs­telė nebegali normaliai funkcionuoti ir žūsta. - Senėjimo proce­sų tyrėjas Erlas Stadmanas (Earl R. Stadtman) iš Nacionali­nio sveikatos instituto.

Tikiu, kad mums pavyks pailginti žmogaus gyvenimą daugiau, negu iš mūsų tikimasi. -Kalifornijos universiteto genetikas dr. Brasas Eimsas.