Kultinis įklotas naudojamas suformuojant griovelį šakninėje dalyje cemento pertekliui ištekėti. Naudojant kultinį įklotą burnos ertmėje, nenaudojama didelė jėga. Kultinis įklotas neturi būti per laisvas, negali sukiotis apie savo ašį. Patikrinama vainikinės įkloto dalies ir likusios vainikinės (šakninės) dalies santykis. Šakniai pritaikoma vainikinė įkloto dalis.
Cementuojant vartojama keletas medžiagų. Tai cinko fosfatiniai, silikofosfatiniai, polikarboksilatimai, stiklojonomeriniai, cinkoksideu-genoliniai ir derviniai cementai. Tam tikrų cementų savybės skiriasi. Vadinasi, cemento pasirinkimą lemia funkciniai ir biologiniai tam tikros klinikinės situacijos reikalavimai. Renkantis cementą, turi būti atsižvelgta į fizikines ir biologines savybes, naudojimo charakteristikas, maišymo ir kietėjimo laiką.
Danties šaknis turi būti visiškai atskirta nuo seilių, labai gerai išplaunama vandens srove, 3% vandenilio peroksidu, dezinfekuojama spiritu, džiovinama. Jeigu modeliuojant įklotą šaknies sienelės buvo atskiriamos nuo modeliavimo medžiagos, tepant vazeliną būtina danties šaknies kanalą išvalyti nuo vazelino likučių. Šaknis valoma profilaktiniu Air-Flow antgaliu, kuriuo sodos miltelių ir vandens mišinys labai gerai pašalina vazelino liekanas ir pašiaušia danties šaknies sieneles, galima išplauti eteriu.
Sulietus du santykinai lygius paviršius (šaknies kanalą ir protezą), tarp jų lieka mikroskopinis tarpelis. Susiglaudus dviem paviršiams, atsiranda tik taškinės sandūros (kontaktai). Sritys, kurios nesiliečia, sudaro atvirą erdvę burnos skysčiams ir bakterijoms skverbtis. Vienas pagrindinių cementavimo tikslų – gerai pripildyti šią erdvę. Kitas cementavimo tikslas yra protezo tvirtinimas. Tarp preparacijos ir protezo dedama trečioji medžiaga – cementas, kuri įteka tarp nelygių paviršių ir per kelias minutes sukietėja. Ši kieta medžiaga ne tik pripildo tuštumas, bet ir laiko protezą. Jeigu ši trečioji medžiaga yra per tiršta ar nedrėkina paviršių, siaurose ir giliose duobelėse gali atsirasti tuštumos, mažinančios cemento veiksmingumą.
Cementas turi būti skystas ir sugebėti išsilieti į 25 mikro m ar mažesnio storio vientisą plėvelę (niekur neprisitvirtinęs). Cementavimo procedūra susideda iš cemento įdėjimo į vidinį protezo paviršių, protezo dėjimo ant preparacijos ir cemento pertekliaus šalinimo tam tikru laiku.
Cemento įdėjimas. Cemento pasta turi padengti visą vidinį danties šaknies paviršių lengvai išsiplėsdama iki pat kraštų. Ji turi pripildyti ne mažiau kaip pusę vidinio šaknies tūrio.
Protezo dėjimas. Norint išspausti cemento perteklių ir dėti kultinį įklotą ant danties, spaudžiama pirštais, naudojant vidutinę spaudimo jėgą. Kad protezas būtų lengviau uždedamas, nesukeliant per didelio spaudimo, galima naudoti vibracinį instrumentą.
Užspaudus kultinį įklotą, zondu patikrinama, ar neliko plyšio tarp kuities ir šaknies. Paskui galima paprašyti paciento sukąsti minkšto medžio gabalėlį, norint užbaigti protezo dėjimą. Jei cementas sukietėja iki trapios būklės ir neprilimpa tvirtai prie aplinkinių paviršių (danties ir protezo), jį geriausia pašalinti tik cementui sukietėjus. Tai cinko fosfatinių, silikofosf atinių ir cinkooksideugenolim’ų cementų savybė. Stiklojonomerinių, polikarboksilatiniųir dervinių cementų, kurie, remiantis cheminėmis ir fizinėmis savybėmis, gali prilipti prie aplinkinių paviršių, pertekliaus pašalinimo tvarka skiriasi. Prieš cementuojant aplinkinius paviršius galima aptepti izoliacine medžiaga (vazelinu), kuri neleidžia cementui prilipti prie paviršiaus. Tuomet perteklių galima pašalinti tik cementui sukietėjus.
Cementui kietėjant, jo klampumas didėja, kol galų gale jis pasidaro kietas. Pastangos pašalinti cemento perteklių prieš pat jam sukietėjant kartais gali būti rizikingos. Šios stadijos metu cementas būna toks tirštas, kad stengiantis pašalinti perteklių, galima netyčia ištraukti cementais tarpo tarp kuities ir šaknies. Dažniausiai taip atsitinka dirbant su polikarboksilatiniais cementais, kurie prieš sukietėdami pereina gumos pavidalo fazę. Implantacija.